AnaliZZai

Ar tikrai siekiu to ko noriu ir ar noriu to ko siekiu?

Kiekvienas atsargus žingsnis ir besiplaikstantis šuolis nuolat veda. Vesti gali arba pirmyn, arba atgal. Stovėti vietoj, protingi žmonės sako, - neįmanoma. Todėl ir trypčiojam visi: smarkiai, stipriai, tyliai, lengvai, skubotai, elegantiškai.. Neatsistebiu kiekvieno individualiu trepsėjimu ir kiekvieno pėdas vienu laiku bandau įsivaizduot ant mūsų Žemės sumažinus pasaulio vaizdą. Pavargus vaizduotė klimpsta į pievą. Ten, tarp žolių, egoistiškos mintys dažnai kelia tave aukščiau. Ir vertini save, kitus žemindamas ir į išrinktus lygiuodamasis, socialiai pavargęs.

Kaip atrodo pavargę nuo visuomenės?

Kodėl jie visada stebisi, kai aš tau prieštarauju? Kodėl kažkas savaitgalius leidžia namie tikėdamasis tik suvalgyt su draugais picą, pigiai išgert ir patogiai išsimiegot? Tas socialinis patogumas.. Kodėl juo negali pasitenkinti visi? Kažkokia idiotų grupelė naktį pasileidžia laukais, kelia rytą ir prausiasi rasa darganotą rudenį..o jie pernakt tapo laukinius fazanus meilės įkarštyje kylančius į padebesius.. jie lipa sienom, lubom su apraišais ir be jų, o pritrūkę adrenalino šoka nuo tilto įsikibę gumos… įspūdžiai, įspūdžių, dar daugiau veiksmo. Jiems vis negana ir negana. Žmonės, kurie nori visko ir visko siekia. Juokiasi iki ašarų ir verkia iki juoko.

Rytoj dar bus juoko dozė. Poryt baimės. Užporyt nebus nieko. Žadu nieko nejaust: nebus įspūdžio.

Bus tik injekcija ir po pietų pliaukštelėjimas į žandą: pabusk!

Nebus minčių, tik tuštuma. Bandymas prisiminti, kas buvo iki šiol. Kai pažadins sienos mano atmintį ir virš manęs pasilenks pažįstamas veidas, lyg virš šulinio, aš būsiu. Ir gersiu vėl viską iš naujo per tą šulinį į save. Trauksiu mintis viena po kitos apvartydama kiekvieną, apžiūrėdama, apuostydama. Ir mintys užpildys visas ertmes su injekcija, net ir širdį. Aš ir tik aš. Tavęs nėra, ten nėra. Egoizmas ir vienišumas - su jais turi susigyvent, juos turi mokėt pakęst ir juos suprast.

Vis tiek man reikia, kad tu padėtum suprast.

Rodyk draugams

Egzistencija @najuste

Water runs with vine through the veins. I still feel thirsty.
Tengo sed was one of the first phrases ‘in spanish’ learned while studying in France. The Girl told me this phrase to be important saving me from the drought..
But it doesn’t.
—————–
Water is too fast..
Water passes through: smiling, shining, bright and always young.
Life is too dynamic to feel this dynamics, but I need it more. I need life water, the living liquid.

My eternal thirst, my endless curiosity.. where are you leading me to go? After long nightless discussions with myself and Camus, now Goethe.. the stars do not shine brighter! The dreamed worls is not easier to realize! The wings never grow up enough!

The deeper Man step - the harder pessimistic thoughts obsess him.
Where is the truth ? Who invented this truth ?

Rodyk draugams

Black silence on window, just cars, passing by and by..

“I’ll be gone” soft voice repeats through my headphones, left on a table.

I’d love you to stop. I’d love you to leave me for a while so that I could step backwards and upwards. Can you show me what will be next? Small time-laps of what has gone and what will be?
I always knew it’s pointless to tie yourself with time, it’s pointless to tie yourself with you, world! Everything changes and relations due to this: relations with the environment, with yourself, people, all the surroundings together.

Why do I tie myself mysteriously with some people? Where are those ties, I can’t find them! I want them. I need them to tear: to disappear from me. Will that be freedom? The highest inner nirvana..

But instead, I just put up my headphones, linear headphones….
Looking like person with recharger, directly connected to that blue blue screen that was changed to Tillmans “Enlightment”. Connected to the world wide web with a black material tie, that can be taken off. That can be just left on table for the night alone.

Can I ask you to drink a glass of whiskey together?
Yes, world? No, world… I’m now speaking through one of my irrealistic ties with somebody. But there’s an error on line.
Gates are closed.
Yes, check-in have finished since now.

Rodyk draugams

Įspūdžiai. Išgvyvenimai. Naujienos. Atradimai. Sensacijos. RSS summary.
Post dizainas. Dailė. Architektūra. Ekologija. GIS. Geografija. Socialumas. Stalo futbolas. Laisvalaikis. Kultūra.
Visko čia pilna. Kaip garbus dėstytojas mokykloj sakydavo: gali daug pasiekti tik nesiblaškydamas ir eidamas vienu keliu. Visų galų meistras, tai tas, kuris nesugebėjo pasirinkti profesijos ir įvertinti savo gabumų.
Perdaug manyje visko:
Ir per daug tuo viskuo noriu dalintis.
Todėl buvau nusprendus čia neberašyt, nes yra protingensių ir koncentruotos informacijos blogų. Tokių ieškau pati, ir tikiu, ne tik aš. Vis dėlto, pastaruoju metu vyksta per daug apmąstymų, kuriuos keičia nauji. Nebesuseku savo minčių ir nebesuvokiu savo idėjos.
Ir šis įrašas su tuo susijęs, nors ir iškritęs iš mano temų.

Jau metai, kaip planuoju savo ateitį. Kaip vyksdau savo planus ir spontaniškumą palieku paskutiniam etapui, bet ne pirmajam. Kuriu aplinkybes jam pasireikšti. Tam reikia laiko, tam reikia noro ir užsispyrimo.
Aš džiaugiuos, kad kol kas jo yra, bet jo kiltis liūdna..

Gimęs šliaužioti - niekada neskraidys.
Vartau priežodį burnoj ir nenoriu jo suvokt tiesiogiai, bet kitaip ir neišeina. Kyla klausimas: kam aš gimiau? Koks mano tikslas šiame gyvenime?
Ar Zaratustros žodžiai gali vesti visus? Ar tiesiog Jasperso apkalbėtas individualumas taip paslėptas, jog pozityvus mąstymas tokioje visuomenėje natūraliai atmetamas. O gal Špenglerio kultūrinė saulė pas mane jau nusileido ir Vydūniškos mintys sėda Budai ant delno..
Kodėl toks trumpas priežodis taip stirpiai verčia apmąstyt savo esatį, apžvelgt poreikius, siekiamybs, galimybes. Dvejojimas yra visų ‘if’ aprašymas.. informacinė filosofija. Iš jos išvest pavyksta tik du klausimus: Jei aš gimiau šliaužiot, tai kiek toli galiu nušliaušt ir jei aš galėčiau pakilt, tai ar kilčiau ?

Kada renkamės protu, o kada širdimi?
Kuris labiau mistiškesnis? Omuo, talpinantis visas mintis, žodžius, idėjas, ateitį ir praeitį, visą kosmosą toje mažoje erdvėje. Ar širdis? Talpinanti visus jaumus, kurie netelpa nei žodžiuose, nei mintyse.

Mano visas socialinis gyvenimas: pasirinkimai.
Atmetimai ir priėmimai. Kasdieniai klausimai, kasdieninės lygtys, kasdieniniai pasirinkimai.
Ateities pasirinkimas.
Ir supratau, kaip mažai nuo manęs priklauso mano pasirikimas.
Liko erdvės tik spontaniškumui. Jo ir laukiu.

Rodyk draugams

noriu būti bet kur, tik ne čia ir ne dabar. Matau, kaip sruvena šviesos tekmė langu žemyn, ir vis grežiuos pasižiūrėt..  ana ten, už akinių rėmelių.

Priešais ekraną tvarkingai pabyra garsų ir vėl susirenka į pauzę.

Būtent tada, kai kamputyje pasirodo mirksintis oranžinis stačiakampis, aš jau žinau, kad pasirodys kitas, baltas stačiakampis, melsvais apvadėliais. Ir man reikės kam nors atsakyti. Tvarkingai, aiškiai, greitai ir nesinervuojant.

Vėl pasižiūriu už akinių rėmelių. Karštis užsiplieskia ir liepsnoja plaukai. Ramiai perkeliu kojas, sukeičiu jas vietom ir užsipilu stiklą vandens. Vanduo - vidinio vartojimo.

Vandd d d du di d duo, van van van girdžiu gyvą elektroniką. Jau nuo užpernai tai tikrai. Taip jau būna. Van van van vandd d d du di d duo. Duooo… du du duooo. di duooo.

Nusipurtau ir rimtis grįžta. Sukoncentruoju tiek žvilgsnį, tiek matymo lauką tik į kompą. Ir matau lakstančias spalvų gamas. Trumpam prisimenu šachmatus

Ir pamirštu spalvas. skaičiuoju garsą.

Rodyk draugams

Jei išeičiau toli,

Pamatyčiau kur akys nuvestų.

Kur kojos nuneštų

—-

Begalinis troškimas pabėgt.
Nuo savęs apsisiaust, pasislėpt

Ir kartu nusiplėšti apgaulę -
Visuomenės purviną kaukę.

Mūsų aklas paklydęs pyktis,
Jame skęstam vakaras rytas,

Išsilieja, subėga į upę

Ir semiam delnais suklupę.
 
Netenkam prasmės – atrandam.

Dirbam. Vartojam. Perkam.

Nusišypsom, savęs išsigandę

Nudraskom kaukę nuo veido

—

Jei išeičiau toli

Lyg pavasario lubų

Taip toli, ligi vasaros dugno

Rodyk draugams

…per vieną ŠMC parodos atidarymą mačiau ekperimentinį lietuvės filmuką apie žmogaus-žuvies santykius..
po to pamiršau, iki pamačiau E. Kusturicos filmą “Arizona Dreams”
Žmogus-Žuvis

Žuvis turi 4 s. atmintį
Žuvis geba perimti žmogaus smegenų dažnius
Žuvis geba perimti mobiliojo telefono dažnius ir pokalbio per jį dažnius
Žuvis nemąsto, nes ji viską žino. Dėl to ji tik žiopčioja
Žuvis nekalba, nes viską žino. Jai nereikia klausti, jai nereikia aiškinti

negaliu pamiršti žuvies
bet visur matau tik žmones
negaliu pamiršti žuvies iš jūros rankose ir jos akių saulėtą rytą
bet matau tik žiemos šaltį žmonių veiduose

yra žmonių šiltesnių už aplinką
Kas juos šildo? Iš kur jų energija? Žemės, Dangaus, Vandens, Žuvies?

negaliu nepiešt: Galvojau, kad galiu.. Ir visą tą laiką bandžiau save įtikint. Nemoku tobulai, todėl neverta.
negaliu nepiešt.
Negaliu nepiešt sau.

Rodyk draugams

Nepatikėsit tačiau tokių yra, teigia Yahoo tik atsidarius pagrindinį jo puslapį
“Australia offers 'best job in world' on paradise island”

Darbas: salos prižiūrėtojas pusei metų. Ne daugiau ir ne mažiau.
Atlygis: apie 100 000 JAV dolerių per mėnesį…

Būtina: panaši bent metų patirtis.., anglų kalbos žinios ir žinios apie barjerinį rifą

Apie tai galima pažiūrėti jau ir DELFI TV

Geriausiu darbu to nepavadinčiau, bent ne visiem tai tikrai.
Reikia labai tvirtų psichologinių savybių, nes darbas vienam! Vienam, pusei metų ir vienoj saloj.
Su savo problemom, su savo tiesom, be bendravimo
Reikia tikro asketo…
Skaityt knygas galima, sakot? Turbūt per pirmą mėnesį neberasčiau vietos, kur dar neskaičiau. Kiek galima apie tą pačią salą ratais eit, skaityt, žinant, kad niekur neskubi.. Ir kiek galima tam pačiam baseine plaukiot?
Ir visada saulėta.

Sutinku, kad galima. Puikiai galima, kai esi prie to pratęs.
Tiesiog, suvokiu, kad ne man, ir kažkaip savaime ne taip 'baisiai' norisi :D

Bet įdomu stebėti, kaip išaugo “Great Barrier Reef” googlinimas per paskutines dienas
:D

Žmonės staiga nusprendė viską sužinot apie rifą ir bandyti savo laimę krizės akivaizdoje :D

Tikrai kažkam pasiseks..
Ar tai būsiu aš - ne.

O ar tai būsit jūs?

Rodyk draugams

Tą rytą, kai pravėriau tavo duris: jo, tu dar miegojai, mačiau tokius geltonus rutuliukus ant grindų, ir ant žalio seno kilimo. Ryškiai geltonus. Pagalvojau, kad galbūt kas nors atsitiko su laku, kurį pirkau pankiškai skiauterei statyti. Nes pakėlus akis, palubėj taip pat pamačiau rutuliukus, tokius pat ryškiai geltonus! Rutuliukai po truputį virto netaisyklingom dėmėm ir išnykstančiais taškais. Apsižvalgiau. Kol nieko nepamatei, išbėgau…

Kitą rytą labai stipriai snigo. Užnigo net ryškiai geltonus… tuos, apie kuriuos tau vakar pasakojau.

Tu pravėrei langą ir išpurtei pusnis. Jų nebebuvo.

Įdomu, kur dingsta rutuliukai, kai jie dingsta? Juk, kai dingsta žmonės, tai sakoma, jie keliauja į dangų: kur keliauja rutuliukai?

Pakeliu akis į dangų, o jį vis dar dengia debesys..

Tokie pilkai melsvi, stori stori, storesni už sniego pusnis.

Rodyk draugams

kaskart vis daugiau ir vis dažniau grįžtu į prisiminimus..

Susimąstymas, ieškojimas, klausymasis: to nebevyksta.

- Ar galima prarasti save? - paklausčiau ir jūs nusišypsot. Trumpa pauzė ir mes vėl judam į priekį:
- Aš jaučiu, kaip neieškodama savęs palieku viską nugrimst. Numoju ranka..
Vėl tyla
- Laikas ar noras?
— Ką tu tuo nori pasakyt?
- . . . Kas trukdo savęs ieškot? Aš to noriu paklaust!!!
— Bet tavęs ir taip daug
- Pakanakamai?
Nusiprunkštei? Nemandagu turėtų būt.. Ir jau veri savo burną, kurią aš užspaudžiu savo atsukta nugara, išnykstančią už baro durų..

Už baro durų išnyksta viskas.

Rodyk draugams