AnaliZZai

Nelengva užduotis… ypač kai taip greit ima temti. Kai žmonės šypteli tik kartais ir labai nenorom. Kai aplink nesibūriuoja draugai.

Bet oficialiai ruduo jau greit baigsis, tik kelios dienos ir prasidės žiema.  Taip problema perkeliama į žiemą. Bet čia, kur esu, - o kur esu kartais vis dar tenka paklaust savęs; būna prabundi iš gilaus sapno ir imi dairytis kokioj aplinkoj esi, kokioj šaly; .. ir šįkart supratau, kad prabudau Vokietijos vakaruose - , žiema čia beveik niekad nekvepia. Tik toks prailgintas ruduo, taigi problemos perkelt nesigauna.

Bet o kas ištarė, jog tai problema? Ar tik ne aš?

Ne ne, nėra čia jokios problemos. ČIa tik laiko tarpas, toks per visą erdvę išsitęsęs kažkas. Ir vis dar tįstantis, bet svarbiausia - nebandyt pagaut. Reikia tik įsijungt tinkama Jazz muzikos kanalą ir tęstis kartu. Neskubėt. Pvz: John Coltrane ale-radiją :)

http://www.last.fm/listen/artist/John%2BColtrane/similarartists

Nesuprantu, kodėl kartais atbėga tas keistas noras skubėt, toks spaudimas iš vidaus - kuo greičiau ir kuo daugiau ir kuo ..

Taigi kuo? Geriausiai jazz’ u..

Tiek mažai tepasakiau.
Trumpos dienos.

Trumpos dienos,
Trumpos naktys,
Trumpi metai.

Tiek mažai tepasakiau,
Negalėjau.

Širdis mano nuvargo
Nuo džiaugsmo,
Nevilties,
Uolumo,
Vilties.

Žabtai leviatano
Užsivėrė virš manęs.

Nuogas gulėjau ant krantų
Salų negyvenamų.

Nuvilko mane bedugnėn pas save
Baltas banginis pasaulio.

Ir dabar aš nežinau
Kas buvo tiesa.

Czeslaw Milosz Česlavas Milošas
Berkeley, 1969
Iš “The Collected Poems 1931-1987″, 1988
—
Nežinau ar galiu išverst skambesį..
O kaip išverst nutylėjimą?
Gal dar kartą skaitant So Little ?
—

Būna, mes kartais pasiryžtam!

Ir tada staiga jauti, kaip tik iš už kampo atbėganti jėga tave pagauna ir neša. Puikiai jauti, kad ji neša tave pirmyn. Galbūt į dar nelabai aiškų tikslą, nežinomu keliu, bet svarbu, jog jauti, kad judi teisingai. Su kryptimi. Galbūt jauti, kad judi kartu su banga, galbūt su kitais kartu, bet judi. Uu-hu!

Būna entuziazmas iš pradžių prapliumpa lietum! Oi, ir nežinai net kur dėtis iki susiformuoja ta visa nešanti  banga su kuria ir tu lyg vaikas rankas suspaudęs laiveliu šliumpsi apautas guminiais batais.

Bet, bet..  kodėl taip staiga atsiradęs tas ryžtas - būna, pasitaiko - staiga išnyksta?

Lieka tik maži lopinėliai visur išsibarstę - nesurinkt. Pavakare išgaruoja ir jie.

Kur pabėga mūsų ryžtas?

mes vis ieškom: aš klausiu - tu klausi.. ir bėgam kas sau.. atsakymų..

Kam tolimas kelias, kaip Alchemikui, kas anksčiau atsimerkia, akyliau apsidairo; kas gimta kalba klausia, kas babelio bokšto mintim kopia.

Visi taip skirtingai ir nuoširdžiai juda..

Pamenu kaip bėgau į save.. eilėm, spalvom ant popieriaus, ekrano, pilna klausimų apmąstymų. Ir jau nepamenu kada, bet nusprendžiau aplink apsidairyt, pro vis kitus langus, bet tas pačias akis. Stebėjaus kalnais, raudona žeme, žydros jūros dumblių kvapu ir balto akmens atspindžiu.
Užslenka rūkas, debesys ir kas kart nuslinkus nustembu pamačius kalnus! Jie visad buvo ten!
Bėgu vis tolyn, keliauju, ir vis labiau kirba mintyse įaugęs vaizdas.. Kloniai, lubinų pievos, miško sąmana, geltonas pienių laukas ir mėlynas pritvinkęs debesis virš ežero pakibęs, ryto rūke paskendusios karvės ir garnio plazdenimas. Piešia ir piešia akys vaizdą it kažką pasakyt norėtų. Ir taip noris pabėgt į vaikystę.. Bet kažkodėl vis tolyn keliauju.

Vis atsigręžiu pažiūrėt pakelėj sustojus, tos savo tiesos beieškodama, ir, rodos, vis tolyn begu. Vis didesnis ratas išmintas, vis toliau akys aprėpia, bet kaskart vis dažniau atgal gręžiuos..

Bet kad ir kur bebėgčiau - vis ta pati žemė :) Ir dangus tas pats :)

Ir tas nuolatinis judėjimas - tik balansas..
Balansas tarp savęs.. ir kitų?

When does the anger make his birth inside you?
Do you ask yourself, have you asked?

Why and when does this time occur or those times..

Nowadays the surname Anthony Burges does not say so much, people prefer blue screens and moving pictures instead of stable letters.. So, his little creature “The clock work orange” transferred into those moving pictures is still on a peak, still discussed. The power of classical music!

Some people get relaxed, some crazy and some angry just by accepting sounds of classics.

Let it play. This time angry Paganini. Forced to be a musician.
What kind of energy, sensations and ideas are hidden in his masterpieces?

Paganini, the God of violin against himself.
How much you can reach with your anger and your persistence? All by yourself.

O būna taip, kad nebegali susikaupt.. nes niekaip negali pripažint, kad nesupranti kažko šitam besisukančiam pasauly. Nesupranti sūkio fizikos, nesupranti dulkių skonio ar tiesiog savo sprendimų ilogijos, savo žingsių: pėdos sąlyčio su sintetine materija.

Nesibaigiantys klausimai sau, nesibaigiantys dėstytojo klausimai, valandos praleistos egzaminuose, besijuokiantys kursiokai, pokštaujantis dėstytojas, draugo ranka ant peties. Dar akimirka ir pradėsiu rėkt girdėdama dėstyojo žodžius: “Ups, this is wrong.. I’ll tell you why. But maybe it not wrong. <..explanation..> But, well, if you don’t understand. It doesn’t matter. Si tu no se, tu no se, no te precupes.” Išvertus, na - nebandykit net suprast. Yra, kaip yra. Kodėl aš čia sėdžiu? Mokslas neiško tiesos - mokslas tik ieško metodo kaip paaiškinti tavo turimų duomenų pasiskirtymą. Viskas ką aš sakau gali būti ir tiesa, ir melas. Nesibaigiantys dėstytojo žodžių junginiai, sakiniai, paragrafai… Turbūt yra taip, kad nėra nei vieno nei kito. Yra tik nesibaigiantys žodžiai, garsai kažkam suprantami junginių pavidalu, kažkam neįgirdimi, kažkam nesuvokiamas triukšmas, melodija, tiesiog vibracija… “Kas iš to, kas iš to…” skamba ausyse Mamontovo balsas.Kas iš tų žodžių?

Noriu paskaityt Džibrano “Pranašą”.. Kartais tuose žodžiuose, ne be garso junginiuose, o linijiniame rašte(paterne) randu kažkokią artimą prasmę. Keista. Skamba kaip “Kista” nuo žodžio “kaita”.. tik spėju. Bet nuojauta kužda, kad čia gali slypėti kažkas bendro. Gal tikrai kažkas egzistuoja tarp eilučių, gal ten kitas raštas, o gal vibracija?

Muzika muzika muzika.. Tak tak taaa.. skamba į ausis sena Empti daina. Atvertas langas į rugsėjo, veik spalio tamsą, o aš vis dar su marškinėliais, lauke vis dar 22-23 laipsniai.

Sapnuose klaidžiojam po savo pasąmonę, o ji tokia plati, kaip ir nepasiklystam ? Gal pasiklystam? Kartais pabudus klausiu savęs, kur aš? :Kasdien kalbu angliškai, angliškai mąstau, ir jaučiuos patogiai iki prasideda ispanų kursai. Kur išgirdus kokį paprastą žodį aiškinant kitais paprastais žodžiais, suvoki, kad tai pavyzdžiui drožtukas, ir vos nesušunki tai lietuviškai šalia sėdinčiai turkei ar italui net ir suvokiant, kad liksi nesuprastas. Pasiklystam..

Galvoje maišosi kalbos ir negaliu suvokti ar geriau apsistot ties viena, ar geriau dirbti su visomis iš kart ?

Smegenys yra tokia sudėtinga mašina, kad paprasčiau būtų į ją nesigilint, bet negaliu. Skaitau knygą ” The Theater of the Brains” lietuvių kalba vakarienei arba savaitgalio pusryčiams-pietums ir kramtau, ilgai kramtau. Kokia tai sudėtinga sistema… rodos lengviau išmokt programuot. Bet aš vis dar skaitau tą teatrą ir klaidžioju savo mintyse, jog atsibudus vis klausiu kur aš?

Kur esame mes?

Nesuplanuotos atostogos susidėliojo, susibėgiojo, įsibėgėjo ir užsibaigė. Daug įsimintinų akimirkų, veidų, būsenų, nuotykių ir pagaliau daug svajonių. Kuris laikas buvau pamiršusi, kad mes mokam svajoti ir galim svajoti.
Pamenu sėdėjau Luzianos bažnyčioj ant mažyčio suolelio tarp stendų aiškinančių apie religijų skirtumus.. Labai įdomiai aprašytos ir palygintos, todėl prisėdau. Mintys pasileido dar toliau.
Kas man yra religija ir kas yra tikėjimas? Kuo aš tikiu ir kuo tikime mes? Kuo daugiau klausimų bėgančių ratu apie tą patį objektą, jaučiu kaip visi atsakymai artėja prie subjekto ‘manęs’. Tikėjimas yra ėjimas į save ir kiekvienas einam vis kitaip. Ėjimas į save toks sunkus, kad žmonės, visuomenė kuria aplinkelius, bendrus kelius - religiją. Manau, kad svarbiausia yra tikėti savimi.
Sėdėjau ant suolelio kažkur Luzianoj, Šveicarijoj, Europoj, ir meditavau vieną rytmetį savy.

Popietę sėdėjau ant kito suolelio ir nieko nebegalvojau. Akimirką paklausiau savęs ko dar norėčiau, bet akimirka jau buvo pilnut pilnutėlė. Labai geras jausmas.

Kiekviena kelionė yra dalis kelionės į save kaip ir kiekviena diena.
Kiekvienas naujas sutiktas žmogus - tavo naujas atspindys jo akyse ir šypsenoj.
Noriu tikėt, kad mes esam geri iš prigimties. Jei neklystu, tai šiuo klausimu pritariu Sokratui. Prigimtinis gėris egzistuoja, tačiau žmonės labai greitai pamiršta prigimtį, pamiršta kelią į save.

Jau gana seniai kartoju tiek sau, tik aplinkiniams, kad išeinu iš darbo. Pakankamai ilgai, kad dar vieną dieną, paskutinę, galėčiau ramiai sėdėti ir tyliai mąstyti..

Mintyse - nesuplanuotos atostogos.

Kaip gretai ir saugiai pasiekti kelionės pradžios tašką Dresdeną esantį Vokietijos pasienyje su Lenkija? Skirti dvi dienas tranzavimui, keliauti naktį traukiniu ir dieną tranzuoti, ar tiesiog ramiai nulėkt autobusu,,?

Mintyse ir vakar vakaras.. Skaityti toliau »

Kur slepiasi tyla, o gal kaip paslėpt tylą ? Yra daiktas - yra problema. Bet o kas, jeigu tylos nėra??? Mokslininkai ištyrė, kad net vakuume beesantis žmogus girdės savo širdies susitraukimus ir išsiplėtimus, dūžius, kitaip tariant. Taigi, žmogus ne tik, kad fiziškai neįsivaizduoja, kas YRA tyla, jis visada gyvena ritme! Pirmasis ritmas ir pats stipriausias būna mamos pilve, turbūt. Bet neturėdamas iš ko rinktis, greitai pripranta prie tokio ‘triukšmo’, o vėliau ir pats perima. Ar tas ‘triukšmas’ netampa įsivaizduojamąja tyla, ta tyla, kurios ilgimės, norime, siekiame? Juk absoliučios tylos kaip ir nėra..

Kaip gali apibūdint tylą, jei jos nepažįsti, jei niekada teoriškai net negali išgirsti? Šalta tyla, nejauki tyla, grėsminga tyla..? Natūralu bijoti to, ko nežinai. Tačiau žmonės mėgsta spėlioti kokia ta tyla: vieni ją skirsto, apie ją rašo, kiti tylą tapo, netgi groja!..
Ir kiekvienas vis įsivaizduoja ar suvokia kitaip. Vis tik, daugumai, turbūt, tyla siejasi su garso nebuvimu. Ir tada, atsiradus menkam garsui, sutrikdžius, sudrumstus tylą.., iškyla neigiamos asociacijos. Tačiau neigiama nebe tyla. Tylos dominantėj atsiradęs garsas tampa toks pat neigiamas, kaip garsą nutraukusi ilgalaikė tyla.

Nesibaigiantis lukšto mušimas.. už kurio tik kitas lukštas.

Yra tyla, yra ir garsas. Tiesiog yra. Svarbiausia, kad jie yra abu: vienas kitą paaiškinantys, papildantys.
Svarbiausias yra jų santykis. Kartais, kai jis tampa nepaaiškinamas.. aš bėgu pabėgiot, kartais gręžiuosi už nugaros, imu į rankas gitarą, niūniuoju, kartais spragsiu pirštais, mušu ritmą, lekiu į koncertą ar suku aplink pirštą raktų ryšulį, kartais tiesiog pradedu nesustodama kalbėt.

Pirmiausia, svarbu sureguliuoti garsą viduje, mintyse. Šįkart tai nusprendžiau pabandyt su bliuzine armonikėle. Taip, praūžė Bliuzo Naktys 2010 ir pakišo mintį. Išgirdau the Billy Gibson Band.. ir grįžau į vaikystę… labai panašiai, kaip gurmanai ragaudami troškinį. Prabėgo dar naktis, grįžau į miestą. Tačiau tik pora dienų mieste ir nubėgau nusipirkt lūpinės armonikėlės “Blues Harp” Hohner.

Užsispyriau, kad išmoksiu taip, jog galėčiau bliuzuot. Su gyvenimu, su dangum, su vėju..
Bliuzas vis dar mano mintyse, suradęs pusiausvyrą ten, tarp tylos ir garso. Todėl skaitinėju įvairius puslapius, kaip armonikele.lt lietuviškai, ar wiki source susipažinimui su istorija. Youtube ieškau “lessons for dumies” .D ar tiesiog “How to start”.
Pūst į armonikėlę nesunku - viskas dera. Sunku iš/įpūst tik vieną natą. Vieną vienintelę.
Tai pirmas žingsnis. Darna.
Pas mane jo tik pusė kol kas. Vargstu, nesitampo nei liežuvis, nei lūpos. Kartais viena nata, kartais visos trys ir daugiau. Tuo labiau, grodama turiu labai galvot, kaip išgaut norimą garsą. Pripratus prie styginių…, niekaip negaliu atprast pūst į tarpskylį ir tikėtis tarpinės natos. Keista psichologija.

Groju gamą ir tikiuos kada nors ją pagrosiu gerai.
Tada bus bliuzas už Varnių ir aš šypsosiu tau už nugaros .D