BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Keliais į kelią

Keliai: nusako buką išdidumą ir egoizmą. Baimę. Nelankstumą. Nemokėjimą pasiduoti.

Knee: Represents pride and ego. Stubborn ego and pride. Inability to bend. Fear. Inflexibility. Won’t give in.

Kelio skausmai.. ne dėl bėgiojimo, greičiau dėl bėgimo. Bėgimo nuo kažko ar į kažką? Tas kvailas užsispyrimas, bet turbūt ne užsispyrimas bėgti. Mat bėgti nustojau.. o kelią karts nuo karto ima ir neteisingai perkėlus savo kūno svorį, nudiegia. Ugnim nupliekia. Už egoistiškumą turbūt. Už ką gi daugiau.

Vis klausiu, kas iš tiesų yra meilė, ar galima išmokti mylėti, ar vieniems tai duota, kitiems - ne. Kaip išmokti mylėti save? Mat per tą nemeilę, pasirodo, (paskaitykit Louise Hay) atsiranda ir visokie netikėti kūno skausmai, lyg ženklai mums. Bet jei nemyli savęs, tai negi save skaitysi! Geriau paskaityt tuomet Louise Hay.. taip taip.. va čia galima rast summary.

Atsekt savo kūno pėdsakus kaip ir pavyko (Tarkim..), bet o kaipgi toliau? Sako, reikia priimt save tokį, koks esi. Bet tuomet klausimas, ar priimt savo išdidumą, ar suprask žmogau, tas išdidumas ne mano. Gali gi būt taip, kad susikuri emocijas kad kažkokias kitas emocijas paslėptum. Paslėpt baikštumą puikiai galima po išdidumu. Ne?
Bet kad ir kur mane mano filosofija nuvestų, ar parodys ji kelią, kaip man su kelių emocijjomis susigyvent?

Rodyk draugams

Ir kai nubėga laikas,
Geležim, Žalvariu, Akmeniu -
Ligi bedugnės,
Pakeliu galvą.
Šviesos spindulys.
Už jo - Tamsa
Ligi bedangės.

Neįsikibus, šokt? Kur nukrist?

Mintyse verias žemėlapių sluoksniai:
Šoka Kryptys, Miestai staiposi,
Ant Lapo, priešaky, sudyla Kelias.
Ties perlenkimu.

Kaip nepasimest?

Su klausimais nusiveju save
Per atmintį.
Ir suklumpu iš nerimo į nerimą,
Tarpukely. Dėmė. Duobė.

Neįsikibus šokt?
Ar patikėt, įsikibt?

Išsineriant atiduotu save,
Užsimerkiu. Vėl pagaunu.
Vedasi kelias kartu,
Per išgąstį, nerimą, laiką.
Aš sustoju: ar mums pakeliui?
Jis paleidžia.

Spaudžia širdį.

Rodyk draugams

kart-kart-em

saulei tekant
susitelkia debesys:
vasara patvinsta.
išteka mintys
per patį vidurdienį,
kad kas apkabintų.

Rodyk draugams

kaip rudenišką tamsą paversti šviesa?

Nelengva užduotis… ypač kai taip greit ima temti. Kai žmonės šypteli tik kartais ir labai nenorom. Kai aplink nesibūriuoja draugai.

Bet oficialiai ruduo jau greit baigsis, tik kelios dienos ir prasidės žiema.  Taip problema perkeliama į žiemą. Bet čia, kur esu, - o kur esu kartais vis dar tenka paklaust savęs; būna prabundi iš gilaus sapno ir imi dairytis kokioj aplinkoj esi, kokioj šaly; .. ir šįkart supratau, kad prabudau Vokietijos vakaruose - , žiema čia beveik niekad nekvepia. Tik toks prailgintas ruduo, taigi problemos perkelt nesigauna.

Bet o kas ištarė, jog tai problema? Ar tik ne aš?

Ne ne, nėra čia jokios problemos. ČIa tik laiko tarpas, toks per visą erdvę išsitęsęs kažkas. Ir vis dar tįstantis, bet svarbiausia - nebandyt pagaut. Reikia tik įsijungt tinkama Jazz muzikos kanalą ir tęstis kartu. Neskubėt. Pvz: John Coltrane ale-radiją :)

http://www.last.fm/listen/artist/John%2BColtrane/similarartists

Nesuprantu, kodėl kartais atbėga tas keistas noras skubėt, toks spaudimas iš vidaus - kuo greičiau ir kuo daugiau ir kuo ..

Taigi kuo? Geriausiai jazz’ u..

Rodyk draugams

Czeslaw Milosz - Tiek mažai

Tiek mažai tepasakiau.
Trumpos dienos.

Trumpos dienos,
Trumpos naktys,
Trumpi metai.

Tiek mažai tepasakiau,
Negalėjau.

Širdis mano nuvargo
Nuo džiaugsmo,
Nevilties,
Uolumo,
Vilties.

Žabtai leviatano
Užsivėrė virš manęs.

Nuogas gulėjau ant krantų
Salų negyvenamų.

Nuvilko mane bedugnėn pas save
Baltas banginis pasaulio.

Ir dabar aš nežinau
Kas buvo tiesa.

Czeslaw Milosz Česlavas Milošas
Berkeley, 1969
“The Collected Poems 1931-1987″, 1988

Nežinau ar galiu išverst skambesį..
O kaip išverst nutylėjimą?
Gal dar kartą skaitant So Little ?

Rodyk draugams

ryžto bangos

Būna, mes kartais pasiryžtam!

Ir tada staiga jauti, kaip tik iš už kampo atbėganti jėga tave pagauna ir neša. Puikiai jauti, kad ji neša tave pirmyn. Galbūt į dar nelabai aiškų tikslą, nežinomu keliu, bet svarbu, jog jauti, kad judi teisingai. Su kryptimi. Galbūt jauti, kad judi kartu su banga, galbūt su kitais kartu, bet judi. Uu-hu!

Būna entuziazmas iš pradžių prapliumpa lietum! Oi, ir nežinai net kur dėtis iki susiformuoja ta visa nešanti  banga su kuria ir tu lyg vaikas rankas suspaudęs laiveliu šliumpsi apautas guminiais batais.

Bet, bet..  kodėl taip staiga atsiradęs tas ryžtas - būna, pasitaiko - staiga išnyksta?

Lieka tik maži lopinėliai visur išsibarstę - nesurinkt. Pavakare išgaruoja ir jie.

Kur pabėga mūsų ryžtas?

Rodyk draugams

mes vis ieškom: pabėgu

mes vis ieškom: aš klausiu - tu klausi.. ir bėgam kas sau.. atsakymų..

Kam tolimas kelias, kaip Alchemikui, kas anksčiau atsimerkia, akyliau apsidairo; kas gimta kalba klausia, kas babelio bokšto mintim kopia.

Visi taip skirtingai ir nuoširdžiai juda..

Pamenu kaip bėgau į save.. eilėm, spalvom ant popieriaus, ekrano, pilna klausimų apmąstymų. Ir jau nepamenu kada, bet nusprendžiau aplink apsidairyt, pro vis kitus langus, bet tas pačias akis. Stebėjaus kalnais, raudona žeme, žydros jūros dumblių kvapu ir balto akmens atspindžiu.
Užslenka rūkas, debesys ir kas kart nuslinkus nustembu pamačius kalnus! Jie visad buvo ten!
Bėgu vis tolyn, keliauju, ir vis labiau kirba mintyse įaugęs vaizdas.. Kloniai, lubinų pievos, miško sąmana, geltonas pienių laukas ir mėlynas pritvinkęs debesis virš ežero pakibęs, ryto rūke paskendusios karvės ir garnio plazdenimas. Piešia ir piešia akys vaizdą it kažką pasakyt norėtų. Ir taip noris pabėgt į vaikystę.. Bet kažkodėl vis tolyn keliauju.

Vis atsigręžiu pažiūrėt pakelėj sustojus, tos savo tiesos beieškodama, ir, rodos, vis tolyn begu. Vis didesnis ratas išmintas, vis toliau akys aprėpia, bet kaskart vis dažniau atgal gręžiuos..

Bet kad ir kur bebėgčiau - vis ta pati žemė :) Ir dangus tas pats :)

Ir tas nuolatinis judėjimas - tik balansas..
Balansas tarp savęs.. ir kitų?

Rodyk draugams

The birth of the anger

When does the anger make his birth inside you?
Do you ask yourself, have you asked?

Why and when does this time occur or those times..

Nowadays the surname Anthony Burges does not say so much, people prefer blue screens and moving pictures instead of stable letters.. So, his little creature “The clock work orange” transferred into those moving pictures is still on a peak, still discussed. The power of classical music!

Some people get relaxed, some crazy and some angry just by accepting sounds of classics.

Let it play. This time angry Paganini. Forced to be a musician.
What kind of energy, sensations and ideas are hidden in his masterpieces?

Paganini, the God of violin against himself.
How much you can reach with your anger and your persistence? All by yourself.

Rodyk draugams

sankaupa nesuspratėlė

O būna taip, kad nebegali susikaupt.. nes niekaip negali pripažint, kad nesupranti kažko šitam besisukančiam pasauly. Nesupranti sūkio fizikos, nesupranti dulkių skonio ar tiesiog savo sprendimų ilogijos, savo žingsių: pėdos sąlyčio su sintetine materija.

Nesibaigiantys klausimai sau, nesibaigiantys dėstytojo klausimai, valandos praleistos egzaminuose, besijuokiantys kursiokai, pokštaujantis dėstytojas, draugo ranka ant peties. Dar akimirka ir pradėsiu rėkt girdėdama dėstyojo žodžius: “Ups, this is wrong.. I’ll tell you why. But maybe it not wrong. <..explanation..> But, well, if you don’t understand. It doesn’t matter. Si tu no se, tu no se, no te precupes.” Išvertus, na - nebandykit net suprast. Yra, kaip yra. Kodėl aš čia sėdžiu? Mokslas neiško tiesos - mokslas tik ieško metodo kaip paaiškinti tavo turimų duomenų pasiskirtymą. Viskas ką aš sakau gali būti ir tiesa, ir melas. Nesibaigiantys dėstytojo žodžių junginiai, sakiniai, paragrafai… Turbūt yra taip, kad nėra nei vieno nei kito. Yra tik nesibaigiantys žodžiai, garsai kažkam suprantami junginių pavidalu, kažkam neįgirdimi, kažkam nesuvokiamas triukšmas, melodija, tiesiog vibracija… “Kas iš to, kas iš to…” skamba ausyse Mamontovo balsas.Kas iš tų žodžių?

Noriu paskaityt Džibrano “Pranašą”.. Kartais tuose žodžiuose, ne be garso junginiuose, o linijiniame rašte(paterne) randu kažkokią artimą prasmę. Keista. Skamba kaip “Kista” nuo žodžio “kaita”.. tik spėju. Bet nuojauta kužda, kad čia gali slypėti kažkas bendro. Gal tikrai kažkas egzistuoja tarp eilučių, gal ten kitas raštas, o gal vibracija?

Rodyk draugams

kur ?

Muzika muzika muzika.. Tak tak taaa.. skamba į ausis sena Empti daina. Atvertas langas į rugsėjo, veik spalio tamsą, o aš vis dar su marškinėliais, lauke vis dar 22-23 laipsniai.

Sapnuose klaidžiojam po savo pasąmonę, o ji tokia plati, kaip ir nepasiklystam ? Gal pasiklystam? Kartais pabudus klausiu savęs, kur aš? :Kasdien kalbu angliškai, angliškai mąstau, ir jaučiuos patogiai iki prasideda ispanų kursai. Kur išgirdus kokį paprastą žodį aiškinant kitais paprastais žodžiais, suvoki, kad tai pavyzdžiui drožtukas, ir vos nesušunki tai lietuviškai šalia sėdinčiai turkei ar italui net ir suvokiant, kad liksi nesuprastas. Pasiklystam..

Galvoje maišosi kalbos ir negaliu suvokti ar geriau apsistot ties viena, ar geriau dirbti su visomis iš kart ?

Smegenys yra tokia sudėtinga mašina, kad paprasčiau būtų į ją nesigilint, bet negaliu. Skaitau knygą ” The Theater of the Brains” lietuvių kalba vakarienei arba savaitgalio pusryčiams-pietums ir kramtau, ilgai kramtau. Kokia tai sudėtinga sistema… rodos lengviau išmokt programuot. Bet aš vis dar skaitau tą teatrą ir klaidžioju savo mintyse, jog atsibudus vis klausiu kur aš?

Kur esame mes?

Rodyk draugams