O būna taip, kad nebegali susikaupt.. nes niekaip negali pripažint, kad nesupranti kažko šitam besisukančiam pasauly. Nesupranti sūkio fizikos, nesupranti dulkių skonio ar tiesiog savo sprendimų ilogijos, savo žingsių: pėdos sąlyčio su sintetine materija.

Nesibaigiantys klausimai sau, nesibaigiantys dėstytojo klausimai, valandos praleistos egzaminuose, besijuokiantys kursiokai, pokštaujantis dėstytojas, draugo ranka ant peties. Dar akimirka ir pradėsiu rėkt girdėdama dėstyojo žodžius: “Ups, this is wrong.. I’ll tell you why. But maybe it not wrong. <..explanation..> But, well, if you don’t understand. It doesn’t matter. Si tu no se, tu no se, no te precupes.” Išvertus, na - nebandykit net suprast. Yra, kaip yra. Kodėl aš čia sėdžiu? Mokslas neiško tiesos - mokslas tik ieško metodo kaip paaiškinti tavo turimų duomenų pasiskirtymą. Viskas ką aš sakau gali būti ir tiesa, ir melas. Nesibaigiantys dėstytojo žodžių junginiai, sakiniai, paragrafai… Turbūt yra taip, kad nėra nei vieno nei kito. Yra tik nesibaigiantys žodžiai, garsai kažkam suprantami junginių pavidalu, kažkam neįgirdimi, kažkam nesuvokiamas triukšmas, melodija, tiesiog vibracija… “Kas iš to, kas iš to…” skamba ausyse Mamontovo balsas.Kas iš tų žodžių?

Noriu paskaityt Džibrano “Pranašą”.. Kartais tuose žodžiuose, ne be garso junginiuose, o linijiniame rašte(paterne) randu kažkokią artimą prasmę. Keista. Skamba kaip “Kista” nuo žodžio “kaita”.. tik spėju. Bet nuojauta kužda, kad čia gali slypėti kažkas bendro. Gal tikrai kažkas egzistuoja tarp eilučių, gal ten kitas raštas, o gal vibracija?

Patiko (0)

Rodyk draugams