mes vis ieškom: aš klausiu - tu klausi.. ir bėgam kas sau.. atsakymų..

Kam tolimas kelias, kaip Alchemikui, kas anksčiau atsimerkia, akyliau apsidairo; kas gimta kalba klausia, kas babelio bokšto mintim kopia.

Visi taip skirtingai ir nuoširdžiai juda..

Pamenu kaip bėgau į save.. eilėm, spalvom ant popieriaus, ekrano, pilna klausimų apmąstymų. Ir jau nepamenu kada, bet nusprendžiau aplink apsidairyt, pro vis kitus langus, bet tas pačias akis. Stebėjaus kalnais, raudona žeme, žydros jūros dumblių kvapu ir balto akmens atspindžiu.
Užslenka rūkas, debesys ir kas kart nuslinkus nustembu pamačius kalnus! Jie visad buvo ten!
Bėgu vis tolyn, keliauju, ir vis labiau kirba mintyse įaugęs vaizdas.. Kloniai, lubinų pievos, miško sąmana, geltonas pienių laukas ir mėlynas pritvinkęs debesis virš ežero pakibęs, ryto rūke paskendusios karvės ir garnio plazdenimas. Piešia ir piešia akys vaizdą it kažką pasakyt norėtų. Ir taip noris pabėgt į vaikystę.. Bet kažkodėl vis tolyn keliauju.

Vis atsigręžiu pažiūrėt pakelėj sustojus, tos savo tiesos beieškodama, ir, rodos, vis tolyn begu. Vis didesnis ratas išmintas, vis toliau akys aprėpia, bet kaskart vis dažniau atgal gręžiuos..

Bet kad ir kur bebėgčiau - vis ta pati žemė :) Ir dangus tas pats :)

Ir tas nuolatinis judėjimas - tik balansas..
Balansas tarp savęs.. ir kitų?

Patiko (0)

Rodyk draugams