Kur slepiasi tyla, o gal kaip paslėpt tylą ? Yra daiktas - yra problema. Bet o kas, jeigu tylos nėra??? Mokslininkai ištyrė, kad net vakuume beesantis žmogus girdės savo širdies susitraukimus ir išsiplėtimus, dūžius, kitaip tariant. Taigi, žmogus ne tik, kad fiziškai neįsivaizduoja, kas YRA tyla, jis visada gyvena ritme! Pirmasis ritmas ir pats stipriausias būna mamos pilve, turbūt. Bet neturėdamas iš ko rinktis, greitai pripranta prie tokio ‘triukšmo’, o vėliau ir pats perima. Ar tas ‘triukšmas’ netampa įsivaizduojamąja tyla, ta tyla, kurios ilgimės, norime, siekiame? Juk absoliučios tylos kaip ir nėra..

Kaip gali apibūdint tylą, jei jos nepažįsti, jei niekada teoriškai net negali išgirsti? Šalta tyla, nejauki tyla, grėsminga tyla..? Natūralu bijoti to, ko nežinai. Tačiau žmonės mėgsta spėlioti kokia ta tyla: vieni ją skirsto, apie ją rašo, kiti tylą tapo, netgi groja!..
Ir kiekvienas vis įsivaizduoja ar suvokia kitaip. Vis tik, daugumai, turbūt, tyla siejasi su garso nebuvimu. Ir tada, atsiradus menkam garsui, sutrikdžius, sudrumstus tylą.., iškyla neigiamos asociacijos. Tačiau neigiama nebe tyla. Tylos dominantėj atsiradęs garsas tampa toks pat neigiamas, kaip garsą nutraukusi ilgalaikė tyla.

Nesibaigiantis lukšto mušimas.. už kurio tik kitas lukštas.

Yra tyla, yra ir garsas. Tiesiog yra. Svarbiausia, kad jie yra abu: vienas kitą paaiškinantys, papildantys.
Svarbiausias yra jų santykis. Kartais, kai jis tampa nepaaiškinamas.. aš bėgu pabėgiot, kartais gręžiuosi už nugaros, imu į rankas gitarą, niūniuoju, kartais spragsiu pirštais, mušu ritmą, lekiu į koncertą ar suku aplink pirštą raktų ryšulį, kartais tiesiog pradedu nesustodama kalbėt.

Pirmiausia, svarbu sureguliuoti garsą viduje, mintyse. Šįkart tai nusprendžiau pabandyt su bliuzine armonikėle. Taip, praūžė Bliuzo Naktys 2010 ir pakišo mintį. Išgirdau the Billy Gibson Band.. ir grįžau į vaikystę… labai panašiai, kaip gurmanai ragaudami troškinį. Prabėgo dar naktis, grįžau į miestą. Tačiau tik pora dienų mieste ir nubėgau nusipirkt lūpinės armonikėlės “Blues Harp” Hohner.

Užsispyriau, kad išmoksiu taip, jog galėčiau bliuzuot. Su gyvenimu, su dangum, su vėju..
Bliuzas vis dar mano mintyse, suradęs pusiausvyrą ten, tarp tylos ir garso. Todėl skaitinėju įvairius puslapius, kaip armonikele.lt lietuviškai, ar wiki source susipažinimui su istorija. Youtube ieškau “lessons for dumies” .D ar tiesiog “How to start”.
Pūst į armonikėlę nesunku - viskas dera. Sunku iš/įpūst tik vieną natą. Vieną vienintelę.
Tai pirmas žingsnis. Darna.
Pas mane jo tik pusė kol kas. Vargstu, nesitampo nei liežuvis, nei lūpos. Kartais viena nata, kartais visos trys ir daugiau. Tuo labiau, grodama turiu labai galvot, kaip išgaut norimą garsą. Pripratus prie styginių…, niekaip negaliu atprast pūst į tarpskylį ir tikėtis tarpinės natos. Keista psichologija.

Groju gamą ir tikiuos kada nors ją pagrosiu gerai.
Tada bus bliuzas už Varnių ir aš šypsosiu tau už nugaros .D

Patiko (0)

Rodyk draugams