Jau gana seniai kartoju tiek sau, tik aplinkiniams, kad išeinu iš darbo. Pakankamai ilgai, kad dar vieną dieną, paskutinę, galėčiau ramiai sėdėti ir tyliai mąstyti..

Mintyse - nesuplanuotos atostogos.

Kaip gretai ir saugiai pasiekti kelionės pradžios tašką Dresdeną esantį Vokietijos pasienyje su Lenkija? Skirti dvi dienas tranzavimui, keliauti naktį traukiniu ir dieną tranzuoti, ar tiesiog ramiai nulėkt autobusu,,?

Mintyse ir vakar vakaras..

Neries pakrantė, saulės atspindžiai mieste, ant upės, tavo akinių stiklų. Sėdėjom be jokio laiko, tik su draugais; sėdėjom ant KULT FLUX suolelių ir mosikavom kojom, barstėm traškučius, laistėm vyną ir alų, glostėm juodą šunį, klausėm regio, gal dance hall regio, o gal rover regio.. Dj dar nebuvo apsisprendę.. Šiluma, vandens kvapas, draugų šurmulys, tie atsipindžiai, suskaidantys vaizdus, ir pajutau, kaip skrendu
Skrendu, ir esu ten, kur noriu būt, ir darau, tai ką noriu daryt.
Atsispiriu nuo darbo su idėja, kylu į kelionę ir laukiu paskutinio laiško! Prisimenu savo vaikystės rašliavas: novelę apie raudoną laišką - laišką apie savo ateitį praeityje. Na ir Rėjus Bredberis, pasakysit.. Bet karts nuo karto paskaitau vaikystės mintis, kai kurie sakiniai vėl ir vėl išgyvenami. Ir tai visai ne deja-vu, tai vu-future.
Tačiau neberašau. Jei gali nedainuot - nedainuok, kartoja Mamontovas. O jei gali negyvent ?

Negyvent kol kas negaliu.
Todėl iškeliauju gyvent: įkopt į kalną, pasiekt saulę, pakutent debesis, susipykt ir susitaikyt, juoktis ir šypsotis, dalintis ir dalinti, būti ir nebūti..
Iškeliauju antradienį, nes trečiadienį vakare turiu pasiekt Dresdeną ir savo seną draugę. Penktadienį susitinku su kita drauge ir pasileidžiam kartu. Per Bavariją, Šveicarijos Alpes, Luzaną, Prancūzijos pietryčius, pietus per Pirėnus iki Katalonijos..

Patiko (0)

Rodyk draugams