Nesuplanuotos atostogos susidėliojo, susibėgiojo, įsibėgėjo ir užsibaigė. Daug įsimintinų akimirkų, veidų, būsenų, nuotykių ir pagaliau daug svajonių. Kuris laikas buvau pamiršusi, kad mes mokam svajoti ir galim svajoti.
Pamenu sėdėjau Luzianos bažnyčioj ant mažyčio suolelio tarp stendų aiškinančių apie religijų skirtumus.. Labai įdomiai aprašytos ir palygintos, todėl prisėdau. Mintys pasileido dar toliau.
Kas man yra religija ir kas yra tikėjimas? Kuo aš tikiu ir kuo tikime mes? Kuo daugiau klausimų bėgančių ratu apie tą patį objektą, jaučiu kaip visi atsakymai artėja prie subjekto ‘manęs’. Tikėjimas yra ėjimas į save ir kiekvienas einam vis kitaip. Ėjimas į save toks sunkus, kad žmonės, visuomenė kuria aplinkelius, bendrus kelius - religiją. Manau, kad svarbiausia yra tikėti savimi.
Sėdėjau ant suolelio kažkur Luzianoj, Šveicarijoj, Europoj, ir meditavau vieną rytmetį savy.

Popietę sėdėjau ant kito suolelio ir nieko nebegalvojau. Akimirką paklausiau savęs ko dar norėčiau, bet akimirka jau buvo pilnut pilnutėlė. Labai geras jausmas.

Kiekviena kelionė yra dalis kelionės į save kaip ir kiekviena diena.
Kiekvienas naujas sutiktas žmogus - tavo naujas atspindys jo akyse ir šypsenoj.
Noriu tikėt, kad mes esam geri iš prigimties. Jei neklystu, tai šiuo klausimu pritariu Sokratui. Prigimtinis gėris egzistuoja, tačiau žmonės labai greitai pamiršta prigimtį, pamiršta kelią į save.

Patiko (0)

Rodyk draugams